NEMOKAMAS PRISTATYMAS NUO 69 EUR

Depresija: ką jauti, kai serga kitas. Žvilgsnis iš šalies.

Depresija: ką jauti, kai serga kitas. Žvilgsnis iš šalies.

Vis daugiau žmonių šiandien drįsta kalbėti apie tai, kad išgyvena stiprias panikos atakas, yra kankinami ilgalaikio nerimo ir depresijos, turi bipolinį sutrikimą ar ribinės asmenybės diagnozę. Sergantys (nors ir kaip nesinorėtų stigmatizuoti ir išskirti) KALBA. Ir tai yra geriausias dalykas, kuris galėjo nutikti. Tai rodo individo brandą nebijoti pripažinti viešai, kartu suteikia žinių visuomenei, kad ši problema labai opi ir ji tarp mūsų.


Pirmiausia, kodėl rašau būtent Jonės tinklaraštyje? Nes aš esu tas artimas, kuris visa tai išgyveno. Esu Jonės sesė, kuri praktiškai ją augino, nei daugiau buvo sesė. Atsimenu, kaip beveik 10-ies bėgau iš šokių pamokos, kad kuo greičiau pamatyti ją parvežtą iš ligoninės. Eina sau, kiek buvo džiaugsmo – mažas, juodais plaukais žmogus guli lovoje, tiesiog gyva lėlė ♥!

O vėliau ištiko gyvenimas. Ir mane, ir ją. Aš išgyvenau audringą paauglystę, Jonė ramią vaikystę (lyginant su manim ≈). Aš išvykau studijuoti ir kurti gyvenimo, ji liko toliau augti savo kelyje. Ir vieną dieną tas kelias priėjo kryžkelę. Čia ir vėl susitikome, bet ne maloniam pasisėdėjimui prie švenčių stalo ar linksmam šurmuliui tėvų namuose, o akistaton su jos liga.

GYVENTI IR BŪTI šalia sergančio yra SUNKU. Kalbu iš patirties.

Atsimenu, kaip pirmą kartą klausiau aktorės, laidų vedėjos Jurgitos Jurkutės TEDxVilnius kalbą apie apsikabinimo galią. Kalbą galite paklausyti čia:

https://www.youtube.com/watch?v=S8VNbhileKY

Braukiau ašaras viena po kitos. Po kalbos auditorijos paklausus, kiek žmonių yra susidūrę su savižudybių tema tiesiogiai ar per artimus, pažįstamus, kone kas dešimtas pakėlė ranką. Tai suglumino. Bet kartu ir leido pamatyti tą šalia sėdintį, kuris irgi išgyveno ar matė tą patį.

Todėl šiandien noriu pakalbėti apie tuos, kurie šalia. Apie tai, kaip jaučiasi ir ką išgyvena žmonės, kurių artimieji, draugai serga bet kokia psichinės ligos forma. Kaip ir minėtoje kalboje, dažnai vis dar sunku pripažinti ne tik pačiam sergančiam, kad jam reikia pagalbos, bet ir jo artimajam ar šeimai.

Visi mes unikalūs ir situacijos visų skirtingos, bet universalių priemonių, kaip galime padėti
sau ir šalia esančiam tikrai yra:

1. Skaityk ir dar kartą skaityk. Jeigu sužinojai, kad tavo aplinkoje yra sergantis žmogus, pasidomėk jo diagnoze, paskaityk internete apie šią ligą, pasikonsultuok su specialistu, kad padėtų suvokti situacijos rimtumą.

2. Išklausyk. Dažniausiai sergančiajam reikia išsikalbėti ir tik tai jau padeda pasijusti geriau. Nedalink patarimų, kad ir kaip norisi. Visgi turi suprasti, kad tu negali padėti taip, kaip gali padėti profesionalas – paragink kreiptis pagalbos pas specialistus.

3. Bendrauk. Pirmą kartą susidūrus su šia liga viskas atrodo nauja, norisi daug kur padėti, pagelbėti, patarti. Jei žmogus serga ilgai – bendravimas po truputį pradeda varginti ir blėsti. Tu pavargsti ir tai natūralu! Nebijok to pripažinti sau.

4. Negyvenk svetimoje ligoje. Taip, tavo pagalba labai svarbi, bet tu turi ir savo gyvenimą. Dviprasmiški jausmai nuolat kankins, ar galiu dar labiau ir daugiau padėti, bet rask laiko sustoti ir nubrėžti ribas, priešingu atveju susirgti gali pats.

5. Nebijok klysti ir vėl eiti prie žmogaus. Dažnai susidursi su atmetimo reakcija ar nenoru kalbėti iš sergančiojo pusės. Jam sunku, reikia tai suprasti. Jeigu vienas būdas nepadėjo prieiti arčiau, palauk, pagalvok ir bandyk dar kartą. Tai sunku, bet įmanoma. Kavos puodelis kieme ar trumpas pasivaikščiojimas tyloje – jau žingsnis į priekį!

Ir pabaigai. Niekada nepamirškit savęs. Kalbėkit, dalinkitės su kitais savo patirtimi.

 

Straipsnį publikavo Jonės sesė Giedrė.

Ačiū, kad skaitėte.

Iki greito! 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prekių krepšelis (0)

Krepšelis