March 9, 2019

JAS akistata su psichiatrine ligonine

Kaip gera grįžti į namus po ilgos kelionės ar atostogų, kuomet tavęs laukia išsiilgę šeimos nariai, augintiniai ar mama su žemaičių blynais. Net ir namų baltos sienos tampa tokios jaukios, kai parvažiuoji iš psichiatrinės ligoninės po trisdešimties dienų. Turbūt dabar visi pagalvojote, kad buvau įkalinta „psichuškėje“ su baltomis sienomis priešaky. Turiu jus nuraminti. Per mėnesį – kad ir kaip keistai skambėtų –Kauno Klinikų RBS skyrius tapo mano antrais namais. Nes būtent čia aš atsidūriau 2017 metais, kuomet mano savijauta, emocijos, veiksmai jau buvo tapę neadekvatūs. Ne, negalvokite, kad krausčiausi iš proto, bet buvau arti to. Mane kankino mėnesio nemiga, nuo kurios prasidėjo haliucinacijos. Mano dažnas verksmingumas buvo nesuprantamas niekam, kuris kildavo tarsi be jokios priežasties. Aš alpdavau ant kiekvieno kampo – pavalgius makaronų sriubą ar važiuojant automobiliu. Kamavo ant tiek stiprūs neuralginiai skausmai, kurie prasidėję po krūtine, perėjo į nugarą, o dėl jų buvo sunku įkvėpti, skaudėdavo. Mane ant tiek svaidydavo į šonus ir svaigdavo galva, kad turėjau ramstytis nuolatos sienomis, o sustiprėjus svaigimui lipant laiptais žemyn – turėdavau staiga kibtis į turėklus ir sėstis. Visi žiūrėdavo keistai. Gūsčiodavo pečiais. Kai kurie paklausdavo, ar man viskas gerai. Kai kurie praeidavo ir tiek. Bet aš nepykau ant jų, tiesą pasakius, aš norėjau, kad niekas to nematytų, nes man buvo gėda. Gėda pripažinti, kad aš tokia silpna, bejėgė.

Arūnė Kalvaitytė photography

O kas svarbiausia, aš buvau praradusi visas viltis, nes niekas nenustatė priežasties, nenustatė jokios ligos, dėl ko mane kamavo šie simptomai. Ligos ieškojimas buvo ilgas ir reikalaujantis daug jėgų. Aš dėl neuralginių skausmų šonuose dariausi pilvo organų echoskopijas, dėl skausmų skrandyje – ryjau žarną ir ieškojau opos, dėl galvos svaigimo – lindau į magnetinio rezonanso karstą, dėl žaibavimo akyse tyriausi akies dugną ir tinklainę, dėl sutrikusių mėnesinių porą kartų kreipiausi į ginekologus. Dėl ypatingai sutrikusio širdies rimto, žemo kraujospūdžio ir aukšto pulso – buvau nusiųsta pas kardiologę. O turbūt pilnus extra kraujo tyrimus dariausi kaskart tik įžengusi į bet kokią ligoninę. Ir tik Ištikus panikos atakai ir prasipurčius visą tą 2017 metų rugsėjo 27-os naktį – aš nuėjau į Northway kliniką Vilniuje – visiškai man nepažįstama šeimos gydytoja, išklausiusi mano skundus, įdavė siuntimą ir tarė: „Rytoj ryte 9 h būkite pas psichiatrą, va talonėlis“. Neįsivaizduojate, kaip aš į ją žiūrėjau, kokiomis akimis. Kaip norėdama nužudyti ką nors turbūt. Dar labiau drebėjau nei tą pirmąją panikos atakos naktį. Atsiprašau už tokią reakciją. Turiu dabar galimybę Jums padėkoti už tą talonėlį pas psichiatrą, kuris privertė mane susimąstyti plačiau, leido nusipaišyti kitokį scenarijų mintyse, nepaisant to, kad aš taip ir nepasirodžiau ryte pas psichiatrą.

Po kelių dienų prasidėjo mano draugystė su psichiatrinėmis ligoninėmis. JAS istorijoje turbūt jau skaitėte, kad aš gulėjau Kauno Klinikų RBS sektoriuje, tačiau šiandien apie tai Jums papasakosiu daugiau. Man teko gulėti ir Telšių regioninės ligoninės psichiatrijos skyriuje ir gydytis pas nuostabų daktarą Gintarą. PAGARBA šiam žmogui, kuris įsiklausė į viską ir nutraukė alinančią nemigą. Ir nesvarbu, kad užmigdė kaip kokį gyvūlį. Beduriant seselei adatą man į veną – aš nusmigau. Ir įsivaizduojate – pirmą kartą po tiek laiko aš išmiegojau daugiau nei 8 valandas. Daktarui įėjus ryte į palatą ir paklausus, kaip jaučiuosi – atsakiau nedvejodama: „Ačiū, daktare, kad pagaliau aš užmigau“. Šypsojausi tą akimirką kaip koks vaikas, gavęs žaislą, apie kurį svajojo ilgą laiką. 

Arūnė Kalvaitytė photography

Visas džiaugsmas truko tik pusdienį. Tol, kol nepradėjo, kaip aš sakau, išeidinėti vaistai. Ir kai jau pradėjo – prasidėjo iš naujo alpimai. Jei skaitėte JAS istorijos skiltį, turbūt matėte, kad savo brangiai ir mylimai MAMAI dėkojau už tai, kad apsuko automobilį ligoninės link. Tik išleidus mane iš psichiatrijos skyriaus ir nuvažiavus 8 km nuo Telšių, atsimenu tik kaip kalbu kalbu su mama, tariu žodžius: „Mama… Man labai silpna…“ ir atsijungiu. Pabudau prie tos pačios ligoninės, kurioje buvau prieš 10 minučių. Priimamasis pagūsčiojo pečiais ir paklausė mamos, kodėl mane atvežė vėl, jai nieko nėra. Mama atsakė: „Mano vaikas alpsta visur, aš tikrai nevešiu namo, kai jos tokia būklė“. Priimamojo seselė garsiai tarė: „Kvieskit psichiatrą, čia jo ligonis“. Ir vėl aš atsidūriau Psichiatrijos skyriuje – mokamoje palatoje, nes tiesiog nebebuvo vietų. Tad galite įsivaizduoti, kiek mūsų tarpe yra žmonių, sergančių depresija, šizofrenija, psichozėmis, nerimo sutrikimais. Nekalbu apie tuos pacientus, kurie guli panaudoję ginklą, priešinęsi policijos pareigūnams ir dėl šios priežasties atsidūrę ligoninėje.  Bet jų mažuma. Bent jau taip sakė mano daktaras. Daugelis iš jų, kiek teko bendrauti – serga depresija, kuri pasikartoja kas metai, kas pusmetį ar net ketvirtį. Psichiatrijos skyrius jiems kaip antri namai. Ir tai ne darbovietė kaip daugeliui iš mūsų – tiesiog jie jau nebegali dirbti darbo įprastu grafiku, nes turi neįgalumą dėl šios ligos. Norėčiau paprieštarauti šiam stereotipui, nes žmogus, sergantis depresija negali būti nurašytas visuomenės, o jam darbas ir veikla yra vienas iš tų išsigelbėjimo ratų kaip skęstančiam vandenyje.

Kadangi aš be galo norėjau kibtis į tą išsigelbėjimo ratą, kartu su tėvų palaikymu, aš buvau perkelta į Kauno Klinikų RBS sektorių. Ir ten tęsėsi mano kelionė gydymo link. Įžengiau ten tą šaltą 2017 metų spalio 23 dieną. Buvo ruduo, tai tas metas, kuomet depresijos simptomai ypatingai susitiprėja, todėl reikia labai atkreipti dėmesį į save būtent tuo laikotarpiu. Nemeluosiu Jums, pati pradžia psichiatrijos skyriuje buvo labai sunki. Įžengusi ir matydama tiek daug liūdnų veidų, verksmingų akių, aš išsigandau. Puoliau iškart tėčiui į glėbį ir liepiau, jog vežtų mane atgal namo. Bet jie mane sustabdė, nuramino. Ir ačiū Jiems, kad mano eilinių užgaidų jie šįkart nepaklausė. Užvėrus tėvams duris, aš likau viena prie tų verksmingų ir liūdnų veidų. Tiksliau buvau viena iš jų.

Vienas iš pagrindinių tikslų buvo sunormalizuoti mano dienos režimą, pradėti valgyti, nes buvau numetusi 8 kilogramus ir svėriau 47, kai mano ūgis 174 cm, turbūt jau dabar įsivaizduojate, kaip aš atrodžiau… O labiausiai norėjau miegoti. Kaip normalus žmogus. Man buvo skirtas medikamentinis gydymas. Tris kartus per dieną, stojau į vaistų gavimo eilę, tardavau stebuklingą raktažodį: „Buivydaitė“ ir gaudavau savo dienos dozę. Deja, turėdadvau išgerti vaistus atsistojusi iškart prie sesutės. Kontrolė ten buvo gana griežta. Bet už tai labai džiaugiuosi, nes ji man padėjo. Daktarai nebuvo linkę manęs užkrauti milžiniškomis dozėmis, o kaip tik visada kartodavo „Jone, nesigąsdink, palaipsniui, tavo savijautai gerėjant, mes mažinsime vaistus ir tave namo išleisime su minimaliomis dozėmis“. Uoj patikėkite manimi, kiek ten iš mūsų prieštaravo daktarų skiriamiems vaistams, kiek žmonių sakė, jog „jie man nepadeda, negydo, ką Jūs čia duodate“. Tačiau noriu duoti vieną patarimą visiems, kurie planuoja, o galbūt ir dabar guli psichiatrijos klinikoje – jeigu jums yra paskirti antidepresentai, nesipriešinkite jiems, priimkite juos, nes tik tada jie pradės veikti taip kaip turi veikti. Savaime aišku, jeigu jie Jums tiks. Nes ir aš ne vieną vaistą esu išbandžiusi ir lygiai taip pat buvau tapusi bandomuoju triušiu. Nuo vieno antidepresanto prasidėjo ryškūs sapnai bei haliucinacijos. Nuo kito dar labiau svaigdavo galva. Tai ilgas ir sudėtingas procesas, kuris reikalauja nežmoniškos kantrybės, kol vaistai pritaps ir jie taps laikinais tavo draugais. Po 10 dienų mano vaistai daugiau nebekisdavo. Aš, kad ir su naktiniais prabudinėjimais, tačiau užmigdavau ir miegodavau bent jau po 5 valandas. Dėl to per daktarų vizitacijas aš šypsojausi ir sakiau, kad mano vienas tikslas įgyvendintas. Jei Jums įdomu – paskaitykite žemiau mano kasdienę rutiną, kuri buvo gulint RBS:

730 – seselės įjungia tą ryškią dienos šviesą ir Jonė užsidengia su antklode akis. Aš velniškai nekęsdavau tų rytų. Jie man būdavo vienodi. Ačiū palatoms draugėms, kurios kaskart rytinę košę man atnešdavo ir padėdavo prie lovos ant staliuko, nes aš ant tiek norėdavau miego ir man būdavo silpna, kad negalėdavau pakilti iš lovos. Seselės praminė mane rytine princese. Kaip man jos patiko. Jos tokios tyros, švelnios, malonios ir supratingos. Išklausančios ir visos be galo atsidavusios.

830 – šiaip taip pakildavau iš lovos ir suvalgydavau pusryčius.

1000 – 1100 – vykdavo daktaro bei rezidentės vizitacijos. Jos kaskart būdavo skirtingos. Vieną kartą aš verkdavau, kitą – tiesiog tylėdavau, kitą – neužsičiaupdama kalbėdavau. Mano emocijos, veiksmai nuolatos svyruodavo, bet tai normalu. Taip turėjo būti. Bent jau dabar suprantu tai.

1230 – pietūs. Dar dabar atsimenu, kaip viena nauja sesutė pamatė mane ir klausia kitos sesutės: „Buivydaitei kita dieta ar ne? Juk ji anoreksikė?“ O dieve, kaip aš supykau ant jos. Ačiū mano mėgstamiausiai sesutei, kuri užtarė mane ir staigiai liepė jai nutilti.

1500 – psichoterapijos grupė. Taip – tai ratas, kuriame mes visi susėdame ir kas nori kalba, kas nori klauso. Buvo ir taip, kad vienas psichoterapiautas kalbėdavo. Būdavo ir tokių, kurie įtampos neatlaikydavo ir išeidavo. Visi tame rate būdavome skirtingi, visi su savomis istorijomis.

1600 – lankytojai. Kaip man patikdavo, kai su autobusu atvažiuodavo mano teta Irena iš Jonavos ir su manimi praleisdavo kartais net tris valandas. Visada atvažiuodavo su lietiniais blyneliais ar stiklainiu su moliūgu sriuba. Mes spręsdavome kartu Sudoku ir kryžiažodžius. Aš labai jai dėkinga, kad ji mane išklausė verkiant, paguosdavo, palaikė ir dar pamaitino.

1800 – Ligoninės vakarienė. Makaronai buvo skanūs pirmas dvi savaites, po to nuo jų man pūsdavo pilvą, stodavo skrandis. Jautėsi, kad reikia maisto raciono. Todėl Irenos lietiniai blyneliai man kartais tapdavo išsigelbėjimu nuo makaronų su daržovėmis.

2000 – Jonė išsitraukdavo sporto kilimėlį ir palatos draugėms vesdavo vakarinę mankštą. Kitos neturėdamos kilimėlių, išnaudojo ligoninės lovų minkštus čiužinius. Mes kikendavome ir buvome tą akimirką laimingos. Atrodė tiek daug nereikia iki pilnos laimės – judesio ir linksmų pašnekėsių.

2130 – Jonė keliauja į vaistų eilę, ištaria savo pavardę ir gauna naktinę savo dozę. Dar dabar atsimenu sesutės šūksnius: „Buivydaite, išgeri čia, niekur neini su savo tablietkom“.

2200 – seselės įžengia į kiekvieną palatą ir išjungia šviesas. Liepia padėti mobiliuosius telefonus ir eiti miegoti.

“Jausmų spalvos” Dailės terapija sielai (Millie Marotta) man padėdavo praleisti vakarus, kuomet jie man tapdavo nykūs psichiatrijos ligoninėje. RBS, Kaunas, 2017

Trūkt už vadžių vėl iš pradžių. Ir taip 30 dienų. Po kurių pasiektas antras tikslas – įgavau dienos rėžimą.

Prisimindama dienas C sektoriuje – vėl nusikeliu mintimis į tas rudenio dienas, kurios man tada atrodė kaip pražūtingos, nežinomos ir paslaptingos. Šiandien man tos dienos atrodo priešingai – pakyliai. Psichiatrijos klinika nėra tik baltos visų įsivaizduojamos sienos, tarp kurių “psichai” renkasi, tarp tų sienų verda kiekvieno žmogaus gyvenimas su skirtingomis istorijomis, likimais, nuoskaudomis ir viltimis. Ten man garbė teko susipažinti su habilituotu mokslo daktaru, finansų direktore, įmonių akcininkais bei vadovais, mokytojais ir netgi psichiatrais. Visi turi teisę jaustis blogai ir nesvarbu, koks statusas, kokia pareigybė tave lydi visą gyvenimą. Depresija karjerai negali užkirsti kelio. Tik noriu Jus paskatinti nebijoti ir kreiptis laiku į specialistus, kurie tikrai gali Jums padėti. Nebijokime kartais atsidurti mums neįprastoje ir nemalonioje situacijoje bei peržengti tą stereotipų slenkstį. 

 

Nuoširdus ačiū Kauno Klinikų RBS personalui

 

 

33

2 Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

© 2019 Jonė Buivydaitė jonejas.com. Visos teisės saugomos.