May 5, 2019

Plačiau apie Rebefingą: “Kas moka verkti, tas moka ir juoktis”

„KAS VERKIA, TAS MOKA IR JUOKTIS“ – Manto žodžiai po mano pirmojo Rebefingo seanso. Turbūt daugeliui kyla klausimas, kas yra Rebefingas? Kodėl pasirinkau jį išbandyti, kai kamavo panikos atakos ir didelis nerimas? Kokie pojūčiai per seansą ir po jo?

Ir preambulėje, JAS skaitytojau, žadėjau dalintis savo patirtimi ir metodais, kas man padėjo pasveikti. Jeigu iki šiol girdėjote apie psichiatrijos ligonines ir mano patirtį tenais, tai visada yra ir kitų – alternatyvių depresijos gydymo būdų, kurie tikrai, bent jau man, buvo ir yra veiksmingi. Taigi šiandien visas dėmesys REBEFINGUI.

Kas atvedė mane iki Jo? Turiu savo nuostabią sesę Giedrę, kuri jau gan ilgą laiką yra didis mano autoritetas. Kaip aš sakau kitiems, turiu sesę iš didžiosios raidės. Ji moka kartais suduoti žodžiais skaudžiai, kurie pravirkdo. Bet šneka dažniausiai teisybę. Ne visada „šakalytė“ yra teisi. „Šakalytė“ – tai aš. Sesės mane taip nuo mažens vadina. Tipo pavydėjo mano kūdumo ir laibų kojų, ir to svorio iki 50. Grįžusi iš psichiatrijos skyriaus, persikrausčiau gyventi į Vilnių pas savo sesę. Tai turbūt suprantate ir nutuokiate, kiek jai teko visko matyti ir išgyventi. Be viso to, ji laukėsi Norutės (dabar jai jau 1,5 metukų). Visada bučiuodavau jos pilvą ir verkdavau. Nes viltys vis blėsdavo kaskart, kad pasveiksiu ir galvodavau turbūt aš negalėsiu ateityje to turėti. Jos noras man padėti neblėso ir kaskart atrasdama laisvą minutę – ji googlindavo, klausinėjo draugių/draugų patarimų, rekomendacijų, kaip ištempti savo sesę pagaliau į dienos šviesą. Vieną vakarą ji man pasiūlė išbandyti Rebefingą pas gerai pažįstamą jos draugą ar buvusį grupioką Mantą. Aišku nebūčiau aš, jei iškart nepulčiau skaityti šalutinius poveikius. Išsigandau pamačiusi, kad seanso metu gali sušalti galūnės, sustingti kūnas, pradėti nevaldomai kratytis, nevaldyti kojų ar rankų, be perstojo verkti ar juoktis. Perskaičiau ir sesei iškart daviau kontraargumentus, kodėl aš ten TIKRAI neisiu. Bet sesė davė paklausyti Manto trumpą voice record’ą. Jis mane kvietė ir pažadėjo, kad tikrai padės. Nežinau kodėl, bet ramus, pasitikinčio žmogaus tonas mane privertė persigalvoti. Ir kitą vakarą jau buvau ten. Saulės studijoje Vilniuje. Su dar 3 bendraminčiais.

Rebefingas – tai cirkuliacinis giluminis kvėpavimas, pranajogos forma. Manto paklausus, kaip jis galėtų apibūdinti rebefingą ir kodėl jis jį pradėjo praktikuoti, gavau šį atsakymą: “Aš savo praktikas nuo šiol vadinu Sąmonės Kvėpavimu. Gilintis į kvėpavimą mane stumtelėjo Meistrų skleidžiamos žinios apie kvėpavimo svarbą. Pirmąjį suvokimą, kad būtent kvėpavimas yra kūno ir proto jungtis patyriau Vipasanos meditacijos kursuose, o Giluminis kvėpavimas tapo įrankiu tyrinėti save po pirmosios itin emocionalios patirties saviugdos festivalyje. Man tai yra raktas savosios prigimties suvokimui. Tai kiekvienam padeda stebėti savo mintis, emocijas ir adekvačiai funkcionuoti kasdienoje.“

Koks visgi buvo pirmasis mano rebefingo seansas?

Tai buvo 2 valandų seansas su daug daug įvairaus dažnio kvėpavimu. Pro nosį. Pro burną. Pojūčiai buvo itin keisti. Man nutirpo rankos, kojos. Ir aš nuolat verkiau bei drebėjau. Visą laiką. Buvo labai baisu. Tie pojūčiai buvo tokie neįprasti, tokie sunkiai pakeliami. Pasąmonė belekaip “blūdijo”. Kūnas priešinosi arba kaip tik viską pamažu paleidinėjo. Sunku buvo suprasti, kas su manimi vyksta. Pasibaigus seansui aš šypsojausi. Buvo toks netikėtas lengvumas. Atrodė, kad iškvėpavau visą sukauptą blogį iš savęs. Po to sekė meditacija. Mes palinkėjome laimės visiems, apsikabinome ir išėjau.

Ėjau iki mašinos pastrikinėdama. Paskambinau draugei po pusės metų pertraukos, sakau davai susitinkam kavos. Ji šoko į kelnes, prilėkė su draugu, išgėrėm Lukoil’o kavos, pasijuokėm. Negalėjau patikėti, kad tai įvyko. Po to, kai atmetinėjau ir vengiau kiekvieno susitikimo su draugais. Džiaugiausi ta akimirka kaip koks mažas vaikas, gavęs išsvajotą žaislą.

Tačiau tai buvo tik viena diena. Džiaugsmo. Atsikėliau kitą dieną su vėl nežmonišku galvos svaigimu. Didele baime. Ir oro trūkumu.

Negaliu pasakyti, kad visa tai dėl to seanso. Ne. Bet manau jis išjudino mano pasąmonę kaip reikalas. Svaigimas dažniausiai pagal mano patirtį, prasideda tada, kai po mažu traukiasi įsitrūnijusi įtampa ir užsigožęs stresas. Su tuo svaigimu gyvenau lygiai tris su puse mėnesius. Be antidepresantų, „uspakajomsų“, aš dar gėriau ir nuo svaigimo vaistus, nes jis buvo nepakeliamas. Aš ramsčiau sienas eidama, nei iš šio, nei iš to taip pradėdavo suktis, kad tūpdavausi ant žemės bet kur, nesvarbu, ar tai parduotuvė, ar tai šaligatvis. Panašiai kaip sirgdama jūrlige, tik kad nevėmiau. Ir tuo metu neplaukiau laivu keturių mėnesių kruize. Bet ir tą ištvėriau. Susidraugavau su svaigimu. Guldavausi į lovą ir žinojau, kad dabar padėjus galvą ant pagalvės, kokius minimum 10 kartų apsisuks kambarys. Bet aš sau sakydavau: „Nu ką dabar truputį pabūnam karuselėje, kurioje ore apverčia, o rytoj galėsim važiuoti linksmuoju traukinuku tiesiąja“. Ta eisena ir tiesioji, kuomet niekur nemėte ir nesvaidė, atsirado. Na ne taip greit. Bet atsirado. Jei būčiau susidraugavusi anksčiau ir ne taip bijojusi to svaigimo, turbūt būtų viskas pasibaigę ir anksčiau. Juk sakiau, kad viskas praeina.

Taigi, jeigu turite užslėptų baimių, kankina nerimas ar vis dar nepaleidžiate savo suknistų santykių. Buvusio. Lenda blogos mintys. Dabar pat gali rašyti Mantui, jei tu iš Vilniaus ar Trakų, sakyt tave nežmoniškai rekomendavo Jonė ir užsirašyti į jo sąmoningo kvėpavimo seansus. Jis ne tik patars, kaip taisyklingai kvėpuoti, bet ir pamotyvuos. Užjaus.

Tikiuosi patiks. Ir panaudosi mano patirtį.

O šiandien JAS kvėpuoja laisve. Grynu oru. Meile. SvaJonėmis. Nesvarbu, kad kartais užplūsta vis dar mažos abeJonės.

Su meile,

Tavo JAS

13

2 Comments

  • решебник па беларускай мове 5 клас says:

    A motivating discussion is definitely worth comment. I think that you need to publish more on this subject matter, it may not be a taboo subject but typically people do not talk about such subjects. To the next! Cheers!!| а

    • JAS says:

      Thank you for support! The mission of this blog is to decrease the stigma of these psychological problems common between people. Whenever you accept your problems and not cope with them deep inside, the treatment is more efficient.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

© 2019 Jonė Buivydaitė jonejas.com. Visos teisės saugomos.