JAS istorija

Labas!

Aš Jonė tiems, kurie manęs nepažįsta. Šiandien tu atėjai pas mane pasilabinti ir dėl to aš velniškai laiminga. Jeigu tu jau čia, vadinasi tarp mūsų yra kažkas bendro! Taip! Ar mes dūkome ir išdykavome Ubiškės miestelio darželyje? Galbūt tu mano buvęs klasiokas, su kuriuo Telšių Žemaitės gimnazijos koridorius mes išneršėme kiaurai išilgai? O gal mes kartu gliaudėjome Ekonomikos vadovėlius Vilniaus Universitete kaip siemuškas? Arba žinai ką? Prasilenkdavom Saulėtekio bendrabutyje ir kartu valgydavome kebabus New York’o kioskelyje. Na jei ne – tuomet sukomės “zavale” pačioje Vilniaus širdyje – Zoe’s Bar&Grill! Nesvarbu, ar tu buvęs padavėjas ar klientas, kuris be galo mėgdavo afrikietišką ar česnakinę sriubą. Ir jeigu dar nepataikiau – dar turiu variantą, kad su Tavimi vartėme ne vienas finansines ataskaitas ir bandėme perprasti TFAS, VAS ir GAM’ą. Ties čia ir pabaigsiu. Nes ties čia aš ir sustojau. Tiksliau gyvenimas man pats pasakė: “Jone, kažkas su tavimi ne taip”.

Šis paveikslėlis neturi alt atributo; jo failo pavadinimas yra DSC_3635-1024x683.png

2017 m. rugsėjo 27 d. – turbūt šią datą prisimenu geriau nei savo gimtadienį. Tai diena, kai ištiko mane pirmoji panikos ataka, tiksliau tada aš net nesupratau, kas su manimi vyksta. Bet apie tai plačiau paskaitysi mano būsimuose straipsniuose, jeigu apsilankysi.

Po jos sekė mėnesio nemiga, nerimo sutrikimai, persekiojimo ir pagrobimo baimė, nuolatiniai alpimai gatvėje, parduotuvėje ar pavalgius, koncentracijos nebuvimas, žiūrėjimas į vieną tašką, kartais net porą valandų, galvos svaigimas, baimė numirti, kuri kažkodėl vėliau tapo ant tiek nebaisi, kad apie mintis pakelti prieš save ranką net nenoriu prisiminti. Ilgai netrukus, mano šeima sunerimo ir mane išvežė į Kauno Klinikas. Spalio mėnesį psichiatras man diagnozavo Depresijos ir nerimo sutrikimą. Ši diagnozė man buvo skaudi, nepriimtina, keista, nesuprantama.

 

Šis paveikslėlis neturi alt atributo; jo failo pavadinimas yra DSC_3614-1024x684.png

 

Man šią diagnozę buvo velniškai sunku pripažinti, prireikė beveik metų, kad ištarčiau sau: “Jone – tai ne epilepsijos priepuoliai, tai ne auglys galvoje, kuris sukelia nuolatinius alpimus ar svaigimus, tai depresija“. Tai liga. Tai sutrikimas. Ir visa tai lemia ne fizinis negalavimas, ne vėžys ir ne epilepsija. Visa tai yra tavo psichika, kuri dabar yra išėjusi kažkur pasivaikščioti, o tavo kūnas ir siela šiuo metu stipriai susipykę. Ir tada supratau, kad šitaip toliau gyventi negaliu. Turiu kažką daryti. Suvokiau, kad nepadės sesių užuojautos, tėčio žodžiai, kad viskas bus gerai, mamos miegojimas šalia manęs prie įjungtos šviesos. Tariau sau vieną dieną: “Jone, tik tu ir tik tu gali padėti sau atsistoti. Tik tu geriausiai supranti, kodėl tavo siela susipyko su tavo kūnu”.

 

Dėl šios priežasties – JAS istorija, kuri ilgą laiką buvo užslėpta gelmėse, išlindo į paviršių. Šiandien man nebegėda pripažinti, kad aš sergu depresija. Man kaip tik dabar – taip gera, kad pagaliau tas sunkus akmuo nukrito nuo mano širdies. Tas slėpimas, užsidarymas savyje, melavimas sau ir kitiems man tik dar labiau kenkė ir tikrai neprisidėjo prie mano sveikimo.

 

Šis paveikslėlis neturi alt atributo; jo failo pavadinimas yra DSC_3785-683x1024.png

Šiandien esu čia. Tam, kad padėčiau Tau, Tavo sesei, broliui, geriausiam draugui, mamai, tėčiui, močiutei, seneliui, pusseserei, pusbroliui ar bet kuriam žmogui suprasti, kas yra depresija, kokie jos simptomai. Esu tam, kad padėčiau susidraugauti su depresija, jei ji tave kankina jau ilgą laiką. Suprasti, kas tos panikos atakos ir kaip nepasiduoti, kai jos ištinka tave viena po kitos. Ar galbūt kaip įveikti nemigą, kuri tave kankina ilgiau nei vieną mėnesį, kas laikoma jau rimtu sutrikimu.

Ačiū, kad esate. Kad palaikėte ir palaikote.

Didelis Ačiū, iki mėnulio ir atgal

Mariau, už tai, kad kantriai laukei, kol nuoširdžiai nusišypsosiu. Ačiū, kad tikėjai manimi ir žengei kartu koja kojon. Už tą pavydą, kuris erzina, bet tuo pačiu ir įrodo, kad myli.

Mama, už tai, kad tik tu vienintelė supratai, kad man buvo išties blogai. Už tai, kad miegojai su manimi, laikei ranką ir leidai palikti šviesą, kai aš drebėjau iš baimės numirti. Už tai, kad apsukai automobilį link ligoninės, kai važiuojant aš nualpau. Už tai, kad esi ir mane myli iki dangaus.

Tėti, už tai, kad nelabai supratai, kas su manimi vyksta, bet širdyje verkei kartu su manimi. Mačiau, kad tau skauda. Mačiau, kad nežinojai, kur dėtis. Kad ir nesakiau garsiai, bet jaučiau, kad tu su manimi. Myliu tave už tai.

Sesės, už tai, kad priglaudėte mane pas save į namus ir tikėjote. Laikėte už rankos, glostėte man galvą, o kartais ir papurtėte taip skaudžiai, kad suprasčiau, kur esu ir ką darau.

Močiute, už visas maldas, kurios man padėjo stotis. Už supažindinimą, kas yra depresija, tavo atveju – senatvės. Iki šiol, tavo keistų poelgių nesupratau, bet dabar aš suprantu. Myliu tave, močiut.

Giminės, tetos, dėdės, krikšto mama, tėti, pusseserės, pusbroliai, ačiū Jums už visokeriopą pagalbą tiek finansiškai, tiek morališkai mano viso gydymo procese. Bučiuoju ir susimatysime giminės susitikime.

Mylimos Draugės, už tai, kad nenusisukote, kai aš nuo jūsų nutolau per savo ligą. Už tai, kad neišsigandote, kai aš Jūsų nenorėjau matyti ar susitikti. Dabar turbūt suprantate, kodėl. Už paišymą vidurnakty su kreidelėmis, už atvežtą sushi į mišką, kai Jonė verkė ir sakė, jog nebenori gyventi. Už tuos skambučius ankstų rytą ir naktį, nors laiko zona skyrė mus 8 valandos. Jūs visos žinote pačios, kiek prie mano pasveikimo prisidėjote. Aš jus be galo myliu.

Viktorija, pati puikiai žinai už ką. Už tai, kad paskatinai mane tai daryti, ką dabar darau. Už motyvaciją. Už spyrį į šikną, kai nuleidžiu rankas sportuodama. Tu mano metų atradimas. Ne tik kaip trenerės, bet ir kaip nerealios draugės.

Arūne, už tai, kad patikėjai mano idėja ir padėjai ją realizuoti. Už nuoširdumą, šypsenas ir atvirumą. Už nuotraukas, kurioms nėra lygių. Mieli skaitytojai, ji nuostabi, patys įsitikinkite užėję FB: https://www.facebook.com/arunephoto/

Kauno RBS gydytojai, seselės, bendražygiai, už tai, kad žengėte kartu su manimi pirmą žingsnį gydymo link. 2069 palatos merginos – Kristina, Vilma, Jūrate, Laura, Jūs nerealios, mūsų krizenimus ir naktinius sportus ant kilimėlių aš vis dar prisimenu. Hmm, na ir ačiū Jums, močiutės, iš kurių palatos pabėgau pirmą dieną dėl didelio knarkimo. Atsiprašau, jei supratote mane ne taip, aš tiesiog atvažiavau nemiegojusi visą mėnesį, tad knarkimas man šiek tiek buvo ne į naudą. Lile, už tai, kad bėgome pas vieną kitą į palatą, guodėme, verkėme, meldėmės, o svarbiausia tikėjome kartu, kad pasveiksime. Tu buvai ta, kuri nedingo iš mano gyvenimo ir po RBS gyvenimo. Ačiū tau už tuos skambučius, kurių man labai reikėjo.

Aušra, už dinaminės psichoterapijos pažinimą ir medikamentinį gydymą. Tavo dėka atradau sau tinkamus antidepresantus, kurie prisidėjo prie mano sveikimo.

Mantai, už rebefingą, kuris padėjo išleisti užslopintas emocijas, kurios buvo giliai giliai. Už alternatyvą, kuri sukėlė dviprasmiškas mintis, baimę, bet tuo pačiu ir laisvę. Nes juk Tu mane išmokei, kad kas moka verkti, tas moka ir juoktis.

Aiste, už supažindinimą su Kalanetika. Gyvendama Lazdynėliuose ir sirgdama depresija, kai norėjau gulėti tik įsikniaubusi į pagalvę, tu buvai tas žmogus, kuriuo patikėjau, kai vieną dieną radau tavo post’ą ir kvietimą ateiti išbandyti Kalanetiką. Tavo entuziazmas, pozityvumas ir Aditi studijoje vyraujanti jauki aplinka prisidėjo prie mano noro ir motyvacijos nesustoti judėti ir iš lėto tiestis.

Ieva, už energetinius masažus, kurie sumažino įtampą, nerimą ir baimę.

Vasaros 5 DC gydytojai, psichoterapiautai, bendražygiai, už tai, kad iš ten išėjau labiau pasitikinti savimi, drąsesnė, moteriškesnė. O svarbiausia ne PSICHĖ. P.S. linkiu ir Jums nebijoti pasakyti, kad lankėte ar lankote Vasaros 5. Tai ne kolegija ir ne universitetas. Tai gyvenimo mokykla. Tad laikykite tai, kaip pasididžiavimo, o ne gėdos jausmą.

Dainiau, už paskatinimą domėtis alternatyvia medicina ir tas adatas, kurios mane gydė.

Jonai, už išklausymą ir pačius geriausius psichoterapijos seansus, kurių tiesiog negaliu imti ir mesti, kad ir kaip dabar jausčiausi gerai.

Aida, už skleidžiamą gydomąją energiją, kuri padėjo man nepasiduoti. Už masažus, kurie nuėmė suveržtą korsetą. Už vaško terapiją, kuri padėjo paleisti energinius blokus.

Aurimai, už tai, kad buvai pirmas mano blog’o skaitytojas ir jo programuotojas.

Domai, už serverį ir kitas IT paslaugas.

Povilai, už nerealų JAS LOGO. Taip, žinau, aš tau skoloje vieną socialinį projektą.

NKT Lithuania komanda, už tai, kad jūs esate nerealūs. Už tai, kad dėl Jūsų sekmadienį jau galvoju, kad noriu į darbą. Ačiū už tai, kad prisidėjote prie mano svajonės išsipildymo – žengti savanoriavimo keliu.

Skaitytojau! Ačiū, kad esi čia ir dabar. Nes aš kaip mėgstu sakyti: “All you will have it – is present”. Ačiū, kad skaitote, domitės, komentuojate ir palaikote.

Su meile,

JAS

 
 
 
© 2019 Jonė Buivydaitė jonejas.com. Visos teisės saugomos.